Į krantinę uždusęs įlekia žmogus. Keltas nuo kranto nutolęs jau kokius 5 metrus. Žmogus šveičia į jį savo lagaminą, griebia už kažkokio troso, įsisiūbavęs iš paskutiniųjų jėgų šoka ir vos kvėpuodamas bet laimingas krinta ant denio: „Ačiū Dievui, suspėjau…“
- Vikriai jūs čia, – susižavėjęs rikteli kapitonas, – tačiau galėjote palaukti, kol prisišvartuosime…