Šalia vieno Amerikos fermerio fermos nutiesė greitkelį. Na ir pradėjo tuo greitkeliu lėkti mašinos. Lekia, kiek gali. Baisūs greičiai. Ir, aišku, pradėjo traiškyti fermerio vištas, žąsį, kalakutus ir kitokį gyvį.
Fermeris savaitė dar kentėjo, o paskui, neapsikentęs, nuėjo pas šerifą ir sako:
- Ponas šerife, ar gi taip galima? Reikia daryt kažką. Tuoj jau mano antys ir žąsys baigsis…
Šerifas:
- Suprantu. Leisk pagalvot, gal ką ir sugalvosiu.
Po poros dienų atvažiavo šerifas pas fermerį ir sako:
- Imk ženklą „40″, pasistatyk prie fermos. Turėtų padėti.
Po savaitės fermeris vėl pas šerifą.
- Ponas šerife, pastačiau aš tą ženklą. Nu jokio skirtumo – kaip varė taip ir varo baisiu greičiu. Kaip traiškė, taip ir traiško viską.
Šerifas:
- Duok man dar dvi dienas pagalvot.
Pagalvojo šerifas dar porą dienų, atvažiavo pas fermerį ir sako:
- Va, imk ženklą „Atsargiai vaikai“. Pasistatyk. Supranti, vaikai yra vaikai. Visi juos turi. Turėtų padėt.
Po savaitės fermeris vėl pas šerifą.
- Ponas šerife, nu niekas nepadeda. Pastačiau aš ir antrą ženklą. Nu jokio skirtumo – kaip varė taip ir varo baisiu greičiu. Kaip traiškė, taip ir traiško viską.
Šerifas:
- Nu nieko nebegaliu daugiau padėt. Ką pats sugalvosi, tą ir daryk.
Praeina viena savaitė, dvi… mėnuo. Fermeris nesiskundžia. Šerifui pasidarė įdomu. Sugalvojo pažiūrėt, ką tas fermeris padarė. Sėdo į mašiną ir nušvilpė greitkeliu link fermos. Žiūri: visos mašinos baisiu greičiu lekia iki fermos, o ties ferma vos vos juda. Baisiausia eilė susidarius!
Šerifas susimąstė: kas gi čia darosi, kodėl tos mašinos taip lėtai šliaužia pro fermą?
Jis įsijungė švyturėlius, aplenkė visus, privažiuoja prie fermos.
O ten – ženklas. Ant ženklo parašyta „Nudistų kolonija – 100m“.
0