Ateina fermeris pas daktarą.
Daktaras: klausau jūsų…
- Na šiaip su manim viskas tvarkoje, tik va su žmona blogai. Paskutiniu metu jai depresija, pastoviai verkia, nervuota, rėkia ant visų…
- O kaip seniai jūs su žmona mylėjotės ?
- Žinote, daktare, jau net ir nepamenu, seniai tai buvo. Dabar vasara, laukuose daug darbų, ne žmona galvoje…
- Na kaip gi taip, juk ji jūsų žmona, jai reikia dėmesio.
- Nu… o kada gi ? Aš visiškai neturiu tam laiko…
- O kaip toli nuo namų yra jūsų laukai ?
- Apie kilometrą. O ką ?
- Aš jums patarsiu štai ką: kai jūs dirbsite laukuose ir užsinorėsite pamylėti žmoną, pasiimkite šautuvą, šaukite į orą, žmona išgirs, ateis, o jūs tada ją… na jūs mane suprante… Dar prie to paties ir pietus jums atneš į lauką, nereiks namo grižt, laiko gaišt…
- Genealu, daktare, taip ir padarysime.
Po dviejų savaičių grįžta vyras pas daktarą, nusiminęs, apsiašarojęs…
Daktaras:
- Na ką, padėjo mano patarimas ?
- Žinote, daktare, pradžioje viskas buvo šaunu, žmona patenkinta, dingo visos isterijos… Bet paskui aplinkiniuose miškuose prasidėjo medžioklės sezonas ir daugiau aš jos nebemačiau…