Geologas Sibire jau penkti metai… Visiškas atotrūkis nuo civilizacijos – su nieko nebebendrauja normaliai jau metai – tik su čiukčėm, jau ir kalbą jų įvaldęs normaliai… Sumasto vieną dieną, kad alaus nori labai… Nu bet taip, kad vos ne lomkes. Nueina pas čiukčią:
- Sakyk, iki parduotuvės kur alų parduotų toli?..
- Oi toli, toli – веnт trys keturios dienos su šunimis man, o tau gal ir savaitė visa…
- Klausyk, būk draugas, nuvaryk tu ten į parduotuvę – nupirk man to alaus… Jau visiškai nostalgija užgraužt baigia – numirsiu aš čia.
- Nuvaryčiau, ale nemokėsiu normaliai paprašyt – kalbos juk nežinau.
- Aš tau tava kalba surašyšiu, tu tik nuvarysi ir paskaitysi!
- Nu gerai….
Geologas surašo raštelį, duoda babkių, čiukčia ima slides šunis ir į kelionę… Šiaip ne taip per tarpeklius visokius, prarajas nusikasa jis į parduotuvę, pakeliui visus šunis palaidodamas – šalčio, alkio neatlaiko gyvunėliai.
Įeina į parduotuvę, sėdi diedas, snukis 30×30 cm dydžio, kažką kramto abejingai. Čiukčia išsitraukia geologo raštelį ir skaito:
- „Pivo jest?…“
Diedas pasižiūri ir atrėžia:
- Niet….
Čiukčia skaito toliau:
- “Blia – tak i dumal…“
0