Grįžta vargšas visų nuskriaustas zuikelis iš karinio jūrų laivyno tris metus atpyles desante. Užsuka į kaimo smuklę, visus pavaišina. Prisivaišinęs už senus griekus atkala meška. Užsuka pas kūmutę, pastato jai „lazdą“ ir beeidamas namo „trūksta“. Važiuoja jo tėvas iš kolūkio laukų vikšriniu traktoriumi po darbo namo. Mato, ant kelio guli sūnus. Na, bet ne senio sveikatai pakelti tokį „kačioką“ o ir prekinę išvaizdą jaunuolis jau praradęs… O iki triobos tik koks 300 metrų. Užnėrė trosą selis sūneliui ant rankos ir tyliai tylai per rasotą žolę partempė į kiemą. Prasimiegos ir pats pareis, pamanė ir nuėjo miegoti.
Nuo rasos sušlapęs ir sužvarbęs zuikelis greit „atsičiuchino“. Ogi žiūri, gimtas kiemas. Jau eis į triobą tik jaučia kad ant rankos kažkas užmauta. Trosas… Traktorius… Net prisėda vargšelis. Joooo, sako. Geras. Kaip vakar visus pavaišinau prisimenu. Kaip už senus griekus atkalau mešką, prisimenu. Kaip kūmutei pastačiau“lazdą“prisimenu, bet kaip aš tą vikšrinį namo partempiau niekaip neprisimenu.
0