Kalbasi du bendradarbiai.
Vienas sako:
- Mano žmona išvažiavo į kurortą, girdėjau, kad ir tu važiuoji į tą patį. Ar galėčiau tavęs kai ko paprašyti?
- Nu, sakyk.
- Buk geras, pažiūrėk, kaip ji ten elgsis ar nepradės paleistuvauti?
- O ką man daryti, jei ką nors pamatysiu?
- Na, jei pradės paleistuvauti, atsiųsk telegramą su tekstu – „Žmona mirė“ -aš viską suprasiu.
- Gerai, sako draugas ir sekančią dieną išvažiavo.
Praėjo kelios dienos, lyg ir jokių naujienų. Bet vieną rytą į vyruko, kurio žmona kurorte, kabinetą pradėjo rinktis bendradarbiai, visi tokiais rūškanais veidais. Pagaliau vienas tarė:
- Reiškiam tau nuoširdžiausią užuojautą – gavom telegramą, kad tavo žmona mirė.
Vyrukas viską suprato, patylėjo ir toliau dirba.
Bendradarbiai galvoja, kaip čia dabar yra, ko tas begėdis nevažiuoja parsivešti žmonos, nesirūpina laidotuvėmis?
Pagaliau neiškentę parašė telegramą atgaliniu adresu su tekstu: „Kada laidosit?“
Gauna draugas telegramą, ir šiaip galvoja ir taip. Ką gi tas durnius sugalvojo? Mes juk taip nesitarėm.
Įpykęs ir nežinodamas, ką daryti, pasiuntė atgal tokią telegramą: „Kada laidosim nežinau, bet lavonas vis dar lankomas!“.