Karaliaus dvare buvo medžiotojas. Ir turėjo tas medžiotojas vienintelį tikslą gyvenime. Norėjo jis karalienės krūtis palaižyti! Tik vardan to ir gyveno, galima sakyti. Pasipasakojo kartą dvaro gydytojui savo bėdą, o šis ir sako:
- Padėsiu tau, bet brangiai atsieis. Ar sutinki?
- Taip! – sušuko medžiotojas. – Bet kokią sumą, tik išpildyk svajonę!
Kitą dieną įslinko gydytojas į pirtį, kur karalienė maudėsi ir į liemenėlę niežulį sukeliančių miltelių įbėrė. Karalienė nusimaudė, išėjo iš pirties, o kad pradėjo niežėti! Tuoj pat lekia pas vyrą, savo bėdą papasakoja, o jis, aiškus daiktas, gydytoją iškviečia. Apžiūrėjo šis ir sako:
- Liga reta, bet laimei, išgydoma. Dvare yra medžioklis, jo seilės pagydyti gali. Jis keturias valandas turi karalienės krūtis laižyti.
Ne ką paveiksi, išvijo visus tarnus, apsaugą, iškvietė medžiotoją, prigrasė ant kuolo pasodinti visus, kas sužinos. Taip medžiotojas savo aistrą patenkino. Po visko prieina gydytojas prie medžiotojo ir sako:
- Mokėk, kaip žadėjai.
O medžiotojas:
- Dar ko??? Eik tik tu ten, iš kur negrįžtama, o tai nueisiu pas karalių ir viską išklosiu, ant kuolo tave pasodins. Supratai???
Įsižeidė gydytojas. Kitą dieną nuėjo į pirtį ir niežulio miltelių į karaliaus apatines kelnes pribarstė…