Karalius paskelbė konkursą-kas pravirkdys mano arklį, tam pusę karalystės ir dukrą atiduosiu. Na ir pradėjo visokie princai, didikai ir šiaip aukšto rango žmonės eiti ir visokias komedijas bei anekdotus pasakot. Bet arklys nei šypt nei vypt. Į konkurso pabaigą atėjo vienas valstietis, pasakė kažką arkliui į ausį – tas kad pradėjo žvengti, žviegti ir tt. Bet juk „prasčiokas“, gaila karaliui pusę karalystės ir dar dukters. Na ir pataisyt reputacijai (nes žmonės pagrįstai pradėjo galvoti, kad karalius melagis), paskelbė jis naują konkursą – kas pravirkdys mano arklį, tam visą karalystę su dukra priešaky atiduosiu. Vėlgi visi princai ir didikai ėjo ir visokias tragiškas istorijas pasakojo, bet arkliui ne motais. Kur buvęs, kur nebuvęs išdygo tas pats valstietis, priėjo prie arklio, pakuždėjo vėl ausin kažką ir pasivedė už kampo. Kad pradėjo arklys verkti, taip ir mirė beverkdamas. Karaliui nebėra kur dėtis, juk viskas šį kart juridiškai įteisinta , jis pasikvietė valstietį ir sako:
- Atiduosiu viską ką žadėjau, tik pasakyk kaip tau tai pavyko (prajuokint ir pravirkdyt)?!
- Kai reikėjo prajuokint, pasakiau ausin, kad mano „pimpalas“ už jo didesnis…
- O kaip pravirkdei?
- Nuėjom ir pasimatavom…
0