Kartą garsūs anglų rašytojai Bernardas Šo ir Hansey Depew tuo pačiu laivu plaukė į kažkokį miestą paskaitų skaityti. Vakare tame laive rašytojų garbei buvo surengta puota. Atėjus laikui šampanui ir tostams, pirmasatsistojo B. Šo. Jis kalbėjo labai sąmojingai ir susilaukė didelio pasisekimo. Depew, matydamas, kad geriau negalėsiąs pakalbėti, atsistojo, pakėlė taurę ir tarė:
- Ledi ir džentelmenai, prieš šią puotą Bernardas Šo ir aš susitarėme susikeisti savo kalbomis. Mano garsusis bičiulis ką tik išdrožė savo kalbą, ir aš esu labai dėkingas už tokį malonų priėmimą, kurį jūs parodėte mano žodžiams. Apgailestaudamas noriu pranešti, jog prapuldžiau Šo prakalbos tekstą, o atmintinai neatsimenu nė vieno žodžio… Tačiau, manau, nesuklysiu pasakęs, jog ji buvo visiškai neįdomi.
Visiems besikvatojant, Depew atsisėdo. Kitą rytą jaunas amerikietis ant denio sutiko Bernardą Šo ir meilikaudamas tarė:
- Didžiai gerbiamas pone, aš esu karščiausias jūsų gerbėjas. Vakar vakare man buvo tikra šventė išgirsti jus bekalbantį. Jūs tikrai didvyriškai pasielgėte atpasakodamas pono Depew parašytą kalbą. Girdėjau šnekant, jog ir Depew yra garsus rašytojas, tačiau, sprendžiant iš tų kvailysčių, kurias jis jums leido pasakyti, tenka pripažinti, kad savo gyvenime nesu sutikęs kvailesnio rašytojo!
*Tostas, už mūsų “sažiningumą“, kuris praverčia kitiems.*