Kartą gyveno vyras, kuris nerealiai mėgo keptas pupas. Tačiau pupos, suprantama, turėjo gėdingą ir nemalonų efektą. Vieną dieną jis sutiko merginą ir ją be galo įsimylėjo. Kuomet tapo aišku, jog vestuvės yra neišvengiamos, jis pagalvojo, jog taip daugiau negalima ir nusprendė daugiau nebevalgyti keptų pupų. Neužilgo jie susituokė.
Po keletos mėnesių, jam grįžtant iš darbo, sugedo jo automobilis. Kadangi jie gyveno kaime, jis paskambino jai ir pasakė, jog grįš vėliau, nes namo eis pėsčiomis.
Eidamas namo, jis pastebėjo nedidelę užeigą, iš kurios sklido nuostabus keptų pupų aromatas. Kadangi iki namų dar buvo likę apie pora kilometrų, jis pagalvojo, kad kol grįš namo, visos dujos spės išeiti, todėl jis užėjo ir užsisakė tris dideles porcijas keptų pupų. Visą likusį kelią namo jis bezdėjo. Kuomet grįžo namo, jis jau jautėsi pakankamai saugus. Jo žmona, kuri atrodė kiek susijaudinusi, pasitiko vyrą prie durų.
Ji sako: „Brangusis, aš tau turiu didelę staigmeną vakarienei!“ Ji užrišo raištį ant jo akių, pasodino jį prie stalo ir liepė jam jokiu būdu neatsirišti raiščio ir nežiūrėti. Kuomet jis jautė, jog ateina dar vienas, staiga suskambo telefonas. Ji dar kartą prigrasė šiukštu nežiūrėti ir nuėjo pakelti telefono ragelį.
Kol ji kalbėjo telefonu, jis nusprendė nepraleisti progos. Pakrypęs į vieną pusę, jis išleido susikaupusias dujas. Bezdalas ne tik buvo garsus, bet smirdėjo kaip supuvęs kiaušinis. Kadangi kvapas buvo dusinantis, jis paėmė servėtėlę ir pradėjo vėduoti aplink save. Jis pasijuto geriau, tačiau netrukus atėjo dar vienas. Jis vėl pakėlė koją ir PRRRRRR!!! Garsas buvo it dyzelinio variklio, o smarvė – dar baisesnė. Jis vėl pradėjo mosikuoti rankomis ir vėdinti, kad kvapas kuo greičiau išsisklaidytų. Tačiau netrukus atėjo dar vienas. Šis buvo tikras „nugalėtojas“: langai sudrebėjo, indai subarškėjo, o po minutės nuvyto ir ant stalo buvusios gėlės.
Nuolatos viena ausimi klausydamasis žmonos pokalbio telefonu ir tesėdamas pažadą neatsirišti akių, jis dar maždaug 10 minučių taip tęsė, bezdėdamas ir vis vėdindamas orą su servėtėle. Išgirdęs, jog žmona baigia pokalbį, jis padėjo servėtėlę į vietą ir sudėjo rankas it nieko nebūtų buvę. Žmonai sugrįžus, jis džiugiai šypsojosi ir atrodė kaip nekaltas avinėlis.
Atsiprašinėdama, kad užtruko, žmona paklausė jo, ar šis slapta nebuvo nusiėmęs raiščio. Jis užtikrino ją, kad nė nežvilgtelėjo. Tuomet ji nurišo jam raištį ir sušuko: „Staigmena!!!“.
Jis buvo siaubingai šokiruotas ir pritrenktas, kuomet pamatė jo gimtadienio proga sukviestus ir prie stalo sėdinčius dvylika svečių.
0