Pasimirė Marytės senelis.
Mergina kaip mat atvažiavo pas savo 95-metę senelę, kad ją paguostų.
- Kaip gi jis mirė? – paklausė Janytė.
- Jį ištiko širdies priepuolis, kai mes mylėjomės sekmadienio rytą.
- Kai du vos ne 100-mečiai užsiiminėja tokiais dalykais, tai tas pats, kaip šauktis nelaimės, – pakraupo mergina.
- Ne, mano miela, – atsakė senelė, – Prieš daugelį metų, kai jau buvom pagyvenę ir suvokėm savo amžiaus trūkumus, mes atradom tam patį tinkamiausią laiką, – kai skamba bažnyčios varpai. Mums tai buvo pats geriausias ritmas. Palengvėle, lėtai ir vienodai. Be jokios įtampos, tik vidun su “ding” ir laukan su “dоng”. Vargšelė nusišluostė ašarą ir tęsė, – Jis ir dabar dar būtų gyvas, jei ne tas pro šalį važiavęs ledų vežimėlis…
0