Ramus rudens vakaras pietinėje Anglijos dalyje… Jaukus, prietemos gaubiamas kambarys. Seras Džounsas sėdi supamojoje kėdėje prie židinio, apsigaubęs kelius šiltu dekiu ir tuščiu žvilgsniu žiūri į knygą. Ant stalo rusena žvakė. Už sero Džounso nugaros be garso prasiveria durys, į kambarį kyšteli galva. Nepažįstamasis tyliai sulaiko kvapą, kelias akimirkas stebi Džounso nugarą. Netrukus įsidrąsina, įsitikinęs, kad jo negirdėjo jis patyliukais ant pirštų galų įslenka į kambarį bei tyliai tyliai, paskubomis nusėlina serui Džounsui už nugaros iki pat kitų durų… Durų, kur yra ledimiegamasis!
Nepažįstamasis dingsta už durų. Jos užsidaro, tyliai spragteldamos. Tada seras Džounsas lėtai pakelia akis, šiek tiek pamąsto, po to pasuka kėdę į ledi kambario pusę, išsitraukia pypkutę ir ima neskubėdamas ją kimšti…
Po keletos valandų be garso prasiveria durys, kyšteli ta pati galva. Netrukus išlenda ir visas nepažįstamasis ir ima pamažu slinkti atgal link išėjimo. Staiga jis pastebi rūkantį serą Džounsą, stebinti jį ramiu bei šiek tiek pašaipiu žvilgsniu. Nepažįstamasis nustėrsta, tačiau akimirksniu susitvardęs nedrąsiai žengia link supamosios kėdės. Kelias akimirkas vyksta nebyli žvilgsnių kalba, kurioje akivaizdžią persvarą turi seras, o tada nepažįstamasis ryžtasi prabilti:
- Leiskite pastebėti, sere. Jūsų žmona šiandiena buvo kaip niekada šalta man…
Seras išpučia melsvą dūmą ir neskubėdamas su pasimėgavimu stebėdamas nepažįstamąjį sako:
- Ta-aip, ji ir g y v a būdama ypatinga aistra nepasižymėjo!
0