Tai va, einu aš kartą mišku namo, žiūriu – varlytei koją rąstelis prispaudė, ta vargšė stengias ištrūkt. Aš priėjau, pakėliau rąstelį ir išlaisvinau ją. Staiga ji man ir taria žmogaus balsu:
- Ačiū tau, žmogau. Jau 2 para čia įstrigus, be maisto, vandens… Prašyk ko nori iš manęs, išpildysiu 3 tavo norus, nes aš stebuklinga varlė…
- Ai, sakau, nereik man nieko. Mašina kokia bebūtų, kai reik visad užsiveda, negenda per daug. Namai kokie bebūtų, viską savo rankom padaręs, malonūs ir šilti. Žmona – ne gražuolė, bet pas svetimus nevaikšto, ištikima man. Eik sau, varlyte, nieko man iš tavęs nereik. Grįžtu namo, žiūriu- blyn vietoj mano namuko vila 2 aukštų!!! Iš atidaryto garažo matos mersas 600tinis stovi!!! Pro antro aukšto langą žmona žiūri, 20 metų atjaunėjus, pagražėjus neatpažįstamai! Net žodžių pritrūkau…
Bėgu iškart atgal į mišką, surandu tą varlytę ir sakau:
- Žinai, aš neprašiau, bet visvien ačiū tau labai! Kaip man tau atsidėkot?
Varlė man ir aiškina:
- Na tu man ir taip padėjai, bet jei nesunku tau… Matai, aš užburtas
Žmogus, burtai dingtų jei mane pamylėtum…
0