Uošvė valgo su žentu koldūnus. Žentas vieną įsideda – uošvė du, žentas du – uošvė keturis. Ir taip toliau. Ir čia, netyčia, paskutinį koldūną valgydamas uošvė kad užsikosės, kad pradės dust, akys išsprogę, rankom į kažkur į nugarą rodo:
- Ženteli… Ženteli… paplok!..
- Bravo, mama, bravo!