Vaikštinėjo kartą ežiukas po mišką, šiltos vietelės žiemai ieškojo. Tik žiū! Duobė! Na ką, mąsto: “reikia pažiūrėti ar gili”. Atsargiai prieina prie duobės krašto ir šūkteli: - Eik...

Vaikštinėjo kartą ežiukas po mišką, šiltos vietelės žiemai ieškojo. Tik žiū! Duobė! Na ką, mąsto:
“reikia pažiūrėti ar gili”. Atsargiai prieina prie duobės krašto ir šūkteli:
- Eik šiiiiiiiiiiiikt!!!, – jokio aido nesigirdi, vadinasi negili. Ežiukas strykt duobėn, bet žiūri, kad niekaip duobės dugno nepasiekia, tik krenta ir krenta… Bekrisdamas ežiukas jau ir apsimyžo iš baimės, rėkti pradėjo:
- Gelbėkit, gelbėkit! – o jam aidas iš apačios atsiliepia:
- Eik šiiiiiiiiiiiikt!!!

0

0