Vienam kaime moteriškė nusisamdė seną vietinį meistrą pečiui sumūryti. Prisinešė jis plytų, molio prisimaišė, dirbt pradėjo ir kaip senas žmogelis vis kalbasi su šeimininke. Tai ši ir pradėjo bėdavotis:
- Supranti, va, skiriuosi su vyru.
- O tai ką – muša ar geria?
- Tai, kad ne, užtat knarkia kaip kiaulė, viską išbandėm ir į miestą pas gydytojus, ir pas specialistus, niekas nepadeda …
- Hmm, o kokioj pozoj jis miega?
- Aukštielninkas ant nugaros.
- Hmm, tai tu, kai tik pradės knarkti, jam naktį kojas praskėsk…
Kitą dieną ateina meistras dirbti, žiūri – stalas nukrautas šeimininkė patenkinta, sako:
- Padėjo – neknarkė visą naktį, kaip čia jūs taip?!
- Na matai kaip senas meistras tai taip samprotauju: kojas išskėtei – kiaušai nukrito, kiaušai nukrito – skylę šiknoj uždengė, skylę šiknoj uždengė – vadinasi trauka dingo, o traukos nėra ir knarkt neturėtų.