Eina vieną vakarą Aleksandras Sergejevičius Puškinas iš vakarėlio. Kaip visuomet talentingas. Kaip visuomet lengvai įkaušęs. Kaip visuomet apsikabinęs dvi merginas, alpstančias iš laimės nuo genijaus prisilietimo… Staiga merginos ima maldauti:
- Aleksandrai Sergejevičiau, Jums labai puikiai sekasi kurti eiles ekspromtu. Apie Jūsų staigaus genialumo tvyksnius, kuriant ekspromtu, tiesiog legendos sklinda. Na, surimuokite ką nors.
- Ir ką gi jums surimuoti, mielosios?
- Na, štai žiūrėkite – girtuoklis baloje voliojasi. Tai gal apie jį?
- Na, gerai.
Puškinas užverčia akis į dangų ir ima posmuoti:
- Štai guli nuodėmingas kūnas mūs meilės ir svajų kely…
Staiga girtuoklis pakelia iš balos galvą ir sako:
- Geriau tu eitum po perkūnais su savo kekšėmis, kvaily.
Puškinas stipriai apsikabina merginas, sukteli į šalį ir sako:
- Atleiskite, merginos, čia – Lermontovas.