Gyveno bobutė ir anūkėlis. Anūkėlis buvo aklas. Karta bobutė išėjo į miestą. Grįžo visa šviečianti iš laimės ir sako:
- Anūkėli mano mielas, parnešiau tau vaistų, kurie padės tau praregėti!
Nu anūkėlis nudžiugo baisiausiai! Bobutė ir sako:
- Užsimerk, as tau akis patepsiu tuo stebuklingu tepalu ir kai pasakysiu – atsimerksi ir jau galėsi matyti!
Patepe jam su tepalu, anūkėlis atsimerkė – nemato, po kiek laiko vėl atsimerkė – ir vėl tamsu!
- Bobute, as nieko nematau!
- Che che che, anūkėli, su Balandžio 1-ąja!!!!