Gyveno kartą vienas ūkininkas. Turėjo didelį sodą. Turėdavo nemažą derlių. Ir vieną rudenį pastebėjo, kad kažkas pradėjo vogt obuolius. Ateina po vienos nakties – viena obelis tuščia, ateina po antros – antra obelis nuskabyta.
Na, galvoja, šitaip tęstis negali. Naktį atsigulė po krūmais, galvoja, aš tai jau šitą vagį pagausiu. Staiga išgirsta žingsnius. Kažkas eina.
Praėjo pro jį, op – ant šakos pasikabino, tik kojos liko kabėti. Na žmogelis greitai pašoko, hop! Tarp kojų… suspaudė ir sako:
- Sakyk, kas toks būsi, a tai vaikų neturėsi!
Tyla.
- Aš kartoju, sakyk, kas toks būsi, a tai vaikų neturėsi.
Tyla.
- Ach taip!?
Apsisuko porą kartų:
- Sakyk, kas toks būsi, a tai vaikų neturėsi.
Tyla.
- Ach taip.
Dar porą kartų apsisuko. Staiga pasigirsta balsas:
- Čia aš, Jeronimas, kurčnebylys.
0