Išsiruošia Petka su Čepajevu iškylaut. Pasiima trilitrį degtinės, susiranda toliau nuo miesto pievelę, isitaiso. Tik žiūri – užkanda pamiršo. Na, eina Čepajevas į artimiausią kaimą užkandos pirkt. Grįžta nešinas didžiule karvės koja, bet žiūri – Petka skaniai knarkia, o trilitrio degtinės kaip nebuvę. Na, suvalgo Čepajevas pats tą koją, ir ant bajerio didžiulį likusį kaulą įstato Petkai į užpakalį. Iš ryto Čepajevas prabunda ir girdi iš krūmų stenėjimą.
- Ei, Petka, viskas gerai?
- Nu ne, Vasil Ivanovičiau, stuburą iššikau!
- Na ką tu, visiems būna, smulkmena.
- Aha, iššikt gal ir smulkmena, bet kol aš jį atgal susikišau…