Jaunutė, naivi studentė ateina į radijo stotį.
- Laba diena. Norėčiau eterio bangomis pasveikinti savo senelę.
- Prašom, užsimokėkit ir galėsite tai padaryti – atsako stoties darbuotoja.
- Suprantat… – mikčioja studenčiukė – aš studentė, gyvenu iš stipendijos. Gal būtų galima nemokamai?
- Hm… Tada užeikit į šitą štai kabinetą – nukreipia stoties darbuotoja.
Studenčiukė nedrąsiai pasibeldžia ir, gavusi leidimą, užeina. Ten pamato būrį posėdžiaujančių vyriškių.
- Laba diena. As norėčiau… – ir pakartoja savo norą.
Išgirdusi tą patį dėl apsimokėjimo:
- O gal kaip nors sutartumėm, kad nemokamai?
Vyriškiai susižvalgo, ir dauguma pritariamai linkteli. Tada stoties bosas atsisega kelnes ir atsisuka į mergaičiukę:
- Na ka, gerai jau – pabandyk.
Mergaičiukė nedrasiai prieina, atsiklaupia, paima į ranką… ir, priartinusi lūpas, pradeda: „Miela senele… “