Jūreivio gyvenimas buvo paprastas.
Parplaukia, būdavo, jis paryčiais į savo uostą, paskambina žmonai, ji paruošia jam vakarienę, meiliai sutinka…
Paskui jūreivis stovi balkone, rūko ir mąsto:
“Koks gražus mano gyvenimas”.
Bet kartą nutiko taip, kad jo laivas parplaukė naktį, o jis kaip tyčia kišenėje nerado dviejų kapeikų paskambinti iš automato žmonai.
Grįžo nepaskambinęs. Rado žmoną saldžiai miegančią su meilužiu.
Jūreivis jau buvo begriebiąs kirvį, bet staiga apsigalvojo.
Išėjo į gatvę, pasigavo taksi, nuvažiavo išsikeisti pinigų, įmetė dvi kapeikas į automatą ir paskambino žmonai.
Kai atvyko į namus, ji jo jau laukė su karštu valgiu, smagi, besišypsanti.
Išėjo jūreivis į balkoną parūkyti.
Mąsto:
“Štai kaip gražiai aš gyvenu. O, kai pagalvoji, dėl dviejų kapeikų galėjau sugriauti gyvenimą ir sau, ir jai…”