Kaimas. Naktis. Ant pečiaus susirangęs ruošias miegoti tėvas – aplankyti tėvų atvažiavo sūnus su marčia, tai aniems lovą užleido. Ir čia girdi jis, kaip jaunimas nerimsta:
- Pabandom ant viršaus?
- Pabandom.
- O dabar iš šono!
- Bandom.
- O dabar sėdėdami!
- Gerai!
- O dabar šuniuku!
- Varyk!
- O dabar „kandibobiku“.
Čia tėvui miegai net išsilakstė, akys tik „opa!“ – kas čia per daiktas? Kodėl niekad negirdėjo? „Na,“ – galvoja – „веnт jau pasižiūrėt reikia“. O tamsu troboj – nors į akį durk, nieko nesimato. Bando lenktis tėvas – vis tiek nieko. Lenkėsi, lenkėsi – jopst nuo pečiaus… Triukšmas per visus namus, keiksmai, o čia dar su savimi, pakeliui, drėbdamasis prigriebė visus puodus, indus, stiklines, katiną prispaudė… Subėgo visi namiškiai žiūrėt kas čia atsitiko:
- Tėvai ar gyvas? Kas čia buvo?
Tėvas atsikelia, susinervinęs visas, renka išsibarsčiusius puodus:
- Nieko nebuvo. Tiesiog pi$kitės kaip žmonės…