- Kvailas ir šuniškas tas žmogaus gyvenimas, – skundžiasi mėgstantis išgerti žmogelis. – O ypač mano: vos tik pradedu dirbti, ima kamuoti troškulys… Vos tik jį numalšinu, negaliu dirbti… – Ir staiga jis pasisuka į sėdinčiuosius: – Ak, žmonės, žmonės… Jeigu sugrįžtų visi tie pinigėliai, kuriuos praleidau per gerklę!
- Ir ką tu su jais darytum?
- Pragerčiau.
Ir šit žmogeis šlitinėdamas pareina namo. Kaimynas šaiposi:
- Visą laiką pats girtas ir girtas! Tu tik pamanyk – degtinės tau neša tik kančias, vargą ir skurdą.
- Ačiū! Labai ačiū! – verkšlena girtasis ir siekia apkabinti kaimyną. – Pagaliau aš suradau tikrą bičiulį!
- Kodėl aš tavo bičiulis? – nustebo kaimynas.
- Tik tamsta kaltini degtinę, o ne mane.