Mirė popiežius ir keliauja į dangų. Prie vartų jį sustabdo šventasis Petras:
- Kas esate?
- Popiežius..
- Keista, tokio vardo mano sąraše nėra.
- Čia ne vardas, o pareigos.
- Kokios pareigos?
- Buvau Dievo vietininkas žemėje.
- Vietininkas? Niekada Dievas nesakė, kad turi savo vietininką. Visada maniau, kad jis pats puikiai su visais darbais susitvarko.
- Vadovavau Katalikų Bažnyčiai…
- Kam? Atleiskite, žemėje vyksta daug įvairių dalykų, nespėju visų sekti. Atsiprašau, kad nieko apie Tamstos organizaciją negirdėjau. Tačiau aš pasitarsiu su Dievu.
Petro paklaustas, Dievas Tėvas tik gūžtelėjo pečiais ir pasiūlė pasikalbėti su Jėzumi, mat jis geriausiai išmano pastarųjų kelių tūkstančių metų istoriją.
Išgirdęs Petro klausimą, Jėzus susimąstė. Paskui jo veide pasirodė šypsena, ir jis tarė Petrui Dievui Tėvui:
- Sunku net patikėti… Pasirodo, žvejų būrelis, kurį įsteigiau žemėje, vis dar veikia.
0