Onutei, jau gerokai perkopusiai trisdešimt senmergei, vis nesisekė ištekėti. Visi jos sutikti vyrai jai neįtikdavo. Pagaliau apsisprendė ir laikaštį padavė tokį skelbimą:
„Patraukti nevedusi moteris ieško vyriškio, kuris nemuštų, nepaliktų ir būtų ypač aršus lovoje.“
Praėjo jau kelios dienos, O ji nesulaukė nė vieno skambučio. Staiga, vieną vakarą jai beskalbiant ji išgirdo smarkų beldimą į duris. Ji atidarė duris ir išvydo vyriškį invalido vežimėlyje – be rankų ir kojų.
- Kuo galiu padėti? – paklausė ji.
- Aš esu jūsų svajonių vyriškis, – žvaliai atsiliepė invalidas.
- Atleiskite, nesupratau – pralemeno jinai.
- Aš perskaičiau jūsų skelbimą – ir aš idealiai tinku jums. Neturiu rankų – tad negalėsiu mušti, neturiu kojų – tad nepabėgsiu…
- Bet, … O kaip su lova… – pasimetusi perklausė ji.
- O kaip manote, su kuo aš pabeldžiau -atkirto jis.
0