Potvynis. Plaukia Nojus savo laivu. Staiga atbėga sūnus ir sako:
- Tėvai, pas mus tiek daug gyvūnų ir jie visi tuštinasi. Mėšlo jau iki kelių. įsakykite išmėžti.
- Ne sūneli. Pas mane kontraktas su Dievu, o kontrakte nieko nepasakyta apie tai, kad reikia išmėžti. Gal tame mėšle irgi kažkokie gyviai gyvena.
Praeina savaitė. Vėl sūnus atbėga:
- Tėvai, triume mėšlo jau iki krūtinės. įsakykite išmėžti.
- Ne sūneli. Negalime mes kontrakto su Dievu pažeisti.
Dar savaitė Praeina. Ir vėl sūnus:
- Tėvai, mėšlo jau iki kaklo! Jeigu mes tuojau pat neišmėšime, tai nuskęsime su visa tavo gelda!!!
- Gerai sūneli, kad toks jau reikalas. Pas mus žinoma kontraktas, bet sąlygose parašyta, kad gyvūnus turime pristatyti gyvus į Ararato kalną ir todėl negalime leisti, kad laivas nuskęstų. Mesk visą mėšlą už borto.
Žodžiu, išmėžė jie didelė galybę tos smarvės… ir taip ta krūva plaukiojo, kol jos neatrado Kolumbas.