Sausio 1, rytas, laiptinė. Trečio aukšto aikštelės grindys nuklotos stiklo šukėm, nuorūkom, konfeti, skrepliais ir kitais, naujųjų metų šventimą primanančiais, aksesuarais. Atsidaro vieno buto durys ir iš jų išvirsta TAI – nušiurusiom skirtingom šlepetėm, purvinais treningais, ištinusiu veidu ir siauromis akytėmis. Apžvelgia priklausančią teritoriją niūriu žvilgsniu, įvertina situaciją, pasilenkia, kuičiasi po nuorūkų krūvelę, susiranda optimaliausią variantą, užsirūko ir su didžiuliu malonumu išpučia dūmus:
- Eh… Z-š-b-s…
Atsiveria buto priešais durys, pasirodo dar vienas TAI, kažkuo ypatingai primenantis pirmajį. Ritualas kartojasi: apsižvalgymas, nuorūkos paieškos ir palaimingas „Eh… Z-š-b-s“.
Pirmas TAI:
- Labs…
Antras TAI:
- Nu…
Pirmas:
- Su naujais.
Antras:
- Nu. Ir tave…
Pirmas:
- O tavo Zita dar meiga?
Antras:
- Tu ką, debilas? Zita – tai aš!
Pirmas:
- A nu… Maniškis tai dar miega…