Sugalvojo žvėrys pastatyti miške naują tiltą. Liūtas karalius išleido įsaką, kad visi žverys privalo ateiti rytoj ir statyti visiem. Visi žverys susirinko, dirba, o zuikio nėr. Išėjo liūtas ieškoti, žiūri – zuikis sau guli ant žolytės, koją ant kojos užkėlęs. Liūtas ir klausia: „zuiki, ko neatėjai dirbti?“. O zuikis atsako: „As sergu. Man lytinė abstrakcija.“ Gėda buvo liūtui prisipažinti, kad nesuprato, tai ir pasitraukė tyliai.
Antra diena. Vėl visi žverys susirinkę, dirba, o zuikio kaip nėr, taip nėr. Išeina liūtas vėl ieškot – zuikis vėl poilsiauja ant žolytės. Ir vėl pasiaiškina, kad serga lytine abstrakcija. Liūtas jau susinervino, prigrasino, kad kitą dieną ateitų zuikis būtinai, nesvarbu, ar sveikas, ar sergantis.
Trečia diena. Žvėrys vėl pluša visą dieną ir pagaliau baigė statyt tiltą. Zuikio nė kvapo. Išeina eilinį sykį liūtas ieškot, o zuikis vėl ant žolytės vartosi. Liūtas:
- Tai ką, zuiki, vėl lytinė abstrakcija?
- Taip, lytinė abstrakcija. Sergu, negalėjau ateit.
- O kas, po velnių, ta lytinė abstrakcija yra?
- Žiūrėk, liūte, visi žvėrys tris dienas dirba, pluša, stato tiltą, o aš ant to dėjau b…
0