Sumanė kartą narsusis Čingadžgukas vesti. Nuėjo jis pas genties vadą ir sako jam:
- Genties vade, aš noriu, kad tu man atiduotum į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Vadas pasikrapštė pakaušį ir sako:
- Šiaip jau tu, Čingadžgukai, esi narsus karys… Aš su mielu noru, bet… Dar kartą noriu įsitikinti tavo narsa. Jei atneši drakono dantį, atiduosiu į žmonas savo dukrą Eikliąją Gazelę.
Čingadžgukas šoko ant savo mustango ir nujojo į Uolėtuosius kalnus.
Po trijų savaičių jis grįžo. Sudraskytas, sudaužytas, bet drakono dantį atnešė.
Sutiko jį visi kaimo žmonės, iškėlė vestuves…
Po puotos Čingadžgukas nuėjo į atskirą palapinę su savo žmona ir jau ruošiasi atlikti jaunikio pareigą…
Tik staiga išgirdo, kad kažkas apie palapinę krebžda… Čingadžgukas pašoko, supykęs, kad kažkas trukdo jam atlikti jaunikio pareigą pirmą naktį, ir sako:
- Kas ir ko čia atėjo?!
Iš anapus palapinės pasigirdo švepluojantis balsas:
- Tuoj tu šužinoši, kaš šia atėjo, ko šia atėjo…