Susiruošė diedukas iš Gargždų Klaipėdon, grūdų parduoti. Pasikinkė kumelę, prisikrovė vežimą grūdų ir į Klaipėdos turgų išvažiavo. Neilgai trukęs grūdus pardavė, reik važiuot namo, bet kumelė nė iš vietos nekruta. Diedukas ir gražiuoju, ir stūmė, ir įkalbinėjo, ir į ausį šnibždėjo, meilius žodelius kalbėjo… O kumelė kaip stovėjo vietoj, taip ir stovi.
Diedukas nebežino ką daryt, stovi, ašaros akyse tvenkiasi. Staiga prie jo prieina policininkas ir klausia:
- Dieduk, ko taip dūsauji?
- Tai kad namo reik važiuot, o stovi ir viskas!
- Tai tu nueik iki šalia esančios vaistinės, nupirk garstyčių, švystelėk saują kumelei po uodega – parlėksi su vėjeliu.
Diedukas taip ir padarė: nubėgo į vaistinę, nusipirko garstyčių, pakabino saują ir šast kumelei po uodega! Kumelė tik švyst ir nuvarė keliu. Diedukas net į vežimą nespėjo įšokti.
Stovi jis su tuo garstyčių indeliu, nežino ką daryt, kaip tą kumelę pasivyt. Ach, galvoja, buvo nebuvo! Pakabino saują garstyčių, sau per užpakalį tik švyst! Ir nespėjęs net kelnių užsimaut – paskui kumelę!
Tiek varė diedukas, kad net kumelę aplenkė! Parlėkė iki Gargždų, pro kiemą lėkdamas rėkia bobutei:
- Bobut! Tuoj kumelė parbėgs, pririšk!
Bobutė:
- Diedai, diedai, o kur tu varai?!
- Aš į Vėžaičius! Apsisuksiu ir grįšiu…
0