Tupi erelis ant uolos, žolę rūko. Užsitraukia, užsimerkia. Vienu momentu – šast ir krenta į bedugnę. Ir tik prie pat žemės išskleidžia sparnus, mosteli ir ramiai pakyla atgal ant uolos prie „kasiako“.
Susidomėjo gandras. Prisiartino, sako:
- Ei, ereli. Na tu ir lengvabūdis. Duok ir man užsitraukt, aš irgi noriu pamėginti.
Tupi dabar dviese ant uolos, abu apsirūkę, užsimerkę. Ir tik vienu momentu abu kartu – šast nuo uolos į bedugnę. Krenta kaip akmenys. Tik prie pat žemės abu išskleidžia sparnus, erelis lėtai mosteli ir sklandžiai pakyla atgal, o gandras – ne koks pilotas, nors daugmaž sveikas, bet apsilamdęs velkasi į
Savo pelkę. O čia vilkas viską pamatė, užsinorėjo pūst, pas erelį ant uolos užlipo:
- Ei, ereli, na tu ir lengvabūdis. Ką čia rūkai, duok ir man apsipūst.
Vėl dviese ant uolos. Užsitraukia, užsimerkia. Ir vienu momentu – abu stačia galva nuo uolos žemyn!
Pusiaukelėje iki bedugnės pabaigos erelis vieną akį pramerkia ir klausia:
- Vilke, o tu apskritai ar turi sparnus?
Vilkas pramerkia akį:
- Ne.
- Che che che, na tu ir lengvabūdis, vilke…