Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį. Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačia blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį. - Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink! - O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?! *Tad pakelkime taures už mūsų deputatus, kad jie liežuvį pakeistų kilnia širdimi.*
Valdovas įsakė savo vergui papjauti avinėlį ir vaišių stalui iškepti pačią geriausią mėsą. Vergas taip ir padarė: patiekė avinėlio širdį ir liežuvį.
Kitą dieną šeimininkas vergui įsakė pietums patiekti pačia blogiausią avinėlio mėsą. Vergas ir šį kartą patiekė širdį bei liežuvį.
- Kaip tai suprasti? – nustebo šeimininkas. – Paaiškink!
- O valdove, – nusilenkdamas pasakė vergas, – kas gali būti vertingesnio už širdį ir liežuvį, jeigu jie panaudojami švariems ir kilniems tikslams… Ir kas gali būti blogiau, kai širdis bei liežuvis panaudojami blogiui?!
*Tad pakelkime taures už mūsų deputatus, kad jie liežuvį pakeistų kilnia širdimi.*