Važiuoja taksistas, girtas, kaip šniūras. Veža keleivius. Per miestą lekia neįmanomu greičiu, jokių taisyklių nesilaiko, nežiūri jokių sankryžų, visi ženklai – nusispjaut, niekur net nesustoja.
Keleiviai, apimti siaubo, sėdi ant užpakalinės sėdynės, beveik dantimis į ją įsikabinę. Vienas neiškenčia, pabarbena taksistui per petį.
Taksistas atsisuka ir sako:
- Nu ko reikia?! A?!
- Tu žiūrėk, kaip važiuoji! Tu gi mus užmuši visus! Ar tu turi nors kiek proto ar ne!?
Taksistas:
- O tu nepergyvenk! Mane saugo angelas sargas! Nieko neatsitiks.
Ir vėl toliau varo per visą miestą baisiu greičiu.
Staiga vėl jam kažkas per petį pabarškina.
Taksistas:
- Nu ko dar reikia? Aš gi sakiau, kad mane saugo angelas sargas. Ko gi tau dar reikia?
Už taksisto nugaros pasigirsta balsas:
- Čia aš, tavo angelas sargas. Aš irgi noriu išlipti…
0