Vienas dėstytojas kelerius metus kūrė įtaisą, kuris leistų perskaityti žmonių mintis.
Galų gale sukūrė ir nutarė išbandyti su studentais. Susirado pradžiai filosofijos studentą
Ir sako jam:
- Na, trenk man per veidą, – o pats žiūri į prietaisą.
Studentas ima kažką galvoti, o prietaisas rodo: „Hmm… Tas dėstytojas kažkoks nevisprotis,
Bet mušti jį būtų nemoralu… O, be to, paskui dar ir problemų kiltų…“
- Ne, dėstytojau, netrenksiu jums, – taria studentas.
Dėstytojas susiranda fizikos studentą:
- Na, trenk man per veidą, – taria dėstytojas ir žiūri į prietaisą.
Studentas irgi ima kažką galvoti: „Trenkti? Gerai, tuoj kaip dėsiu jam… Pala… O ko
Jis čia nori? Paskui mane iš Universiteto išmes? Ne, jei sumokėsiu, neišmes… Bet ne,
Pinigų gaila…“
- Ne, dėstytojau, nereikia, – taria studentas.
Dėstytojas susiranda studentą iš teisės akademijos, būsimą policininką:
- Na, trenk man per veidą?
Studentas trenkia. Dėstytojas nugriūna, atsikelia, pasižiūri į prietaisą, o ten – jokių
Minčių. Dėstytojas nustemba:
- Trenk man dar kartą?
Studentas trenkia, prietaisas nieko nerodo. Dėstytojas pabando dar:
- Na, dar kartą trenk?
Studentas vėl trenkia, praeina kelios sekundės ir prietaisas parodo: „Ėėė… Mmmm… O
Gal reikėjo iš kojos?“
0