Vieną dieną Edeno sode Ieva kviečia Dievą.
- Dieve, aš žinau, kad tu sukūrei mane ir visą tą nuostabų sodą, ir tuos puikius gyvūnus, ir tą iš kojų verčiantį komiką žaltį, bet aš vis tiek jaučiuosi nelaiminga.
- Kodėl gi?
- Dieve, aš jaučiuosi vieniša ir mane jau pykina nuo tų obuolių.
- Ką gi, galiu išspręsti tavo problemą. Aš sukursiu tau vyrą, kuris bus ydingas sutvėrimas. Jis meluos, apgaudinės ir bus pasipūtęs. Jis bus didesnis, greitesnis, jam patiks medžioti ir žudyti. Jis atrodys kvailokai, kai bus susijaudinęs, bet kadangi tu skundeisi, aš jį taip sukursiu, kad jis patenkintų visus tavo fizinius poreikius. Jis bus nesupratingas ir pasiners į vaikiškus dalykus, tokius kaip muštynes ir kamuolio spardymą. Jis bus tavo su viena sąlyga.
- Kokia?
- Kaip jau sakiau jis bus išdidus, arogantiškas ir savimyla… Taigi tu turėsi jam leisti tikėti, kad aš jį sukūriau pirma. Tik atsimink, tai mūsų mažyte paslaptis… Na, žinai… tarp mūsų mergaičių.
0