Vieną kartą per miestą keliavo AŠ VISKĄ GALIU. Jis eidamas pakeliui dažnai spjaudydavosi — tada užeidavo audra. Jei nusičiaudėdavo — visas miškas išgriūdavo. Jeigu pabezdėdavo — tai veikė kaip atominis ginklas. Tada pamatė ant suolelio sėdint kažkokį keistą žmogystą. AŠ VISKĄ GALIU papūtė tiesiai jam į galvą, tačiau nieko neatsitiko. Spjovė — irgi nieko. Užbezdėjo su tryda — nieko! Tada nustebęs nuėjo pažiūrėti, kas ten sėdi. O ten sedėjo MAN NUSISPJAUT…
0
0