Vyksta Seime posėdis. Ir staiga prasideda gaisras. Dūmai akis graužia, visi pripuolė prie langų, nori šokt, o apačioj – Šustauskas su chebryte mitinguoja, dainas dainuoja!
Pirmasis atsistojo ant palangės Juršėnas, o Šustausko chebrytė ištempė paklodę po langu ir rėkia:
- Šok, Juršėnai, šok!
Juršėnas tik strykt! Šustausko chebrytė paklodę į šoną tik šast! Juršėnas tik plest ant asfalto!
Visi pripuolė, pažiūrėjo – sveikas gyvas, išgyvens…
Antras ruošiasi šokti ministras pirmininkas. Šustausko chebrytė rėkia:
- Šok ministre! Šok pirmininke!
- Oi, aš bijau. Jūs paklodę patrauksis.
- Ne, nepatrauksim, mes jus mylim!
Ministras pirmininkas tik strykt! Chebrytė paklodę tik šast į šoną! Pirmininskas – tekšt ant asfalto!
Ir vėl visi patenkinti, kad apgavo…
Ant palangės užlipa pats… pats Landsbergis! Žiūri žemyn.
O Šustausko chebrytė jau vėl paklodę ištempę laukia ir rėkia:
- Šokit, pons Landsbergi! Šokit!
- Ai aš bijau, jūs paklodę patrauksit…
- Ne, mes gi jus mylim! Nebijokit, jau jums tai tikrai nepatrauksim. Šokit!
Landsbergis:
- Na jau ne. Paprašysiu paklodę ištiesti ant žemės ir visiems 5 metrus pasitraukti nuo jos…