Įkrito arklys, lapė ir vilkas į duobę. Sėdi, niekaip išlipti negali. Sėdi vieną dieną, sėdi kitą
Dieną… Trečią dieną išalko žiauriai visi, todėl lapė šnibžda vilkui:
- Suvalgom, klausyk, tą arklį, vis ne taip ėsti norėsis.
O arklys kažkaip išgirdo, ką lapė vilkui pasakė, tai jis ir sako:
- Nesuvalgysit jūs manęs, negalima manęs valgyti!
- Kodėl čia tavęs negalima valgyti?- nustebo lapė su vilku.
- Nuodingas aš! – atsako arklys.
- …?!… Kaip tai nuodingas..?.. Eik…, nenusišnekėk, koks tu nuodingas!
- Nu tikrai nuodingas aš, net ant galinių kanopų parašyta! Parodyt galiu!
- Nu, parodyk, – lenda lapė su vilku pasižiūrėt, o arklys kaaaaaip spyrė abiem. Lapė iškart
Kojomis į dangų guli, o vilkas kruvinas visas spėjo dar pagalvot:
“Ir kokio velnio aš ten
Lindau, vis tiek skaityti nemoku”…