Skip to main content
Anekdotai apie policininkus
Prisirūkė baikeris žolės, važiuoja motociklu ir galvoja: „ką aš darysiu jei sustabdys mane policija, ką sakysiu? jie aišku klaus, „kodėl tokios akys raudonos, ką žolės prisirūkei“, o aš sakysiu, „ką jūs, aš gi važiuoju motociklu, vėjas pučia ir pripūtė man į akis, todėl jos ir raudonos“. Tik žiūri , rimtai policija, stabdo, ir pirmas mento klausimas:
- Ko akys raudonos, ką vėjas pripūtė?
- Oi ne, žolės prisirūkiau…
Pora vyrukų pakliuvo į teismą – už tai kad rūkė žolę. Teisėjas, pažiūrėjęs į juos, nusprendė, kad jie dar per jauni ir nelabai tenusikaltę, kad sėstų į kalėjimą, o be to, kam gi nepasitaiko tos žolės parūkyti. Taigi ir sako jiems:
- Žinokite, kad žolės rūkymas yra nusikaltimas, ir aš galiu jus pasodinti į kalėjimą. Tačiau aš nusprendžiau duoti jums šansą: šį savaitgalį jūs turėsite vaikščioti miesto centre ir visiems pasakoti apie žolės žalą, stengtis, kad jūsų draugai nustotų ją rūkyti. O paskui man apie tai papasakosite.
Vyrukai, laimingi, kad lengvai išsisuko, visą savaitgalį grūzino draugelius, kad žolė yra labai blogai. Pirmadienį nuėjo pas teisėją.
- Aš nupaišiau ant popieriaus lapo du ratus: vieną mažą, o kitą – keturgubai didesnį. Visiems savo draugams pasakojau, kad, kol nerūkiau žolės, mano smegenys buvo kaip didelis ratas, o dabar pasidarė kaip mažasis. 17 žmonių man prisiekė, kad daugiau žolės nerūkys.
- Šaunuolis! – pagiria teisėjas ir klausia kito: – O kaip tau sekėsi?
- O aš įkalbėjau mesti rūkyti žolę 159 žmones, – sako kitas.
- Kaip tau tai pasisekė? Ar nemeluoji? – Nustemba teisėjas.
- Labai paprasta, – paaiškina vyrukas. Aš nupaišiau ant popieriaus lapo du ratus: didelį ir mažą. Apie mažajį pasakojau, kad taip atrodė mano užpakalis, kol manęs, pučiančio, nesučiupo policija. O apie didįjį pasakojau, kad taip ėmė atrodyti mano užpakalis po to, kai porą parų praleidau areštinėje.
Sėdi moksleivis parke ant suoliuko ir trauškia saulėgrąžas. Prieina sena močiutė ir klausia:
- Jaunikaiti, gal pasakysi, kaip man nueiti į Vilniaus gatvę?
Šis išspjovė siemkės lūkštus ir tarė:
- Babusia, įsikalk sau i makule: pirma – aš ne jaunikaitis, o čiuvakas, antra – ne nueiti, nunešti kaulus, trečia – ne i Vilniaus gatvę, o i Vilniaus strytą, ketvirta -aš nežinau. Eik ir paklausk mento.
Močiutė nusiskuba prie policininko ir sako:
- Pasakyk, čiuvake, kaip man nunešti kaulus iki Vilniaus stryto?
Policininkas nustėręs nužvelgė močiutę nuo galvos iki kojų ir po pertraukėlės tarė:
- Hipiuoji, sena kliuška?