Skip to main content
Kalbasi du draugai:
- Žinai, grįžtu iš atostogų traukiniu, o mano kupė tokia blondinė, tokia blondinė. O mes tik dviese. Išgėrėm. Ji nusirengė, o figūra, o kojos, o
Krūtys. Pasaka. Kaip pradėjau aš su ja dulkintis. Kad dulkinausi tai dulkinausi. O ji kad pradės verkti, raudoti. Sako mano vyras mane taip myli, taip myli, o aš, karvė, ką darau. Net mane sugraudino.
- Na, ir kaip toliau buvo?- klausia draugas.
- Kaip, kaip, taip visą kelią verkėm ir dulkinomės, verkėm ir dulkinomės.
Sėdi kompozitorius namie, liūdnas – darbo nėra, pinigų nėra, gyvenimas šūdas ir t. T. Staiga – telefono skambutis. Skambina buvęs jo kursiokas, dabar jau – režisierius:
- Klausyk, o tu muziką rašai dar? Jo? Geras! Žiūrėk, man reikia nedidelio kelių minučių gabaliuko filmo titrams. Parašytum?
- Žinoma! Apie ką kinas bus?
- Ai čia toks mažabiudžetinis, apie gyvenimą… Tu žiūrėk, ten labai nesistenk, mums čia tik titrams.
- Gerai, gerai, susitvarkysiu, atsiųsiu po savaitės.
Ir čia pagautas įkvėpimo, kompozitorius per naktį sukuria nerealaus grožio muziką, kurios klausantis širdis virpa, siela atgyja ir t. T., vienu žodžius – nors į Oskarus eik, kaip geriausias garso takelis. Nusiunčia režisieriui, tas perklauso, padėkoja, avansą sumoka. Visi patenkinti.
Ateina premjeros diena. Atvyksta kompozitorius į kino teatrą, o ten – tuščia salė, tik pensininkų porelė sėdi. „Na,“ – galvoja – „drama bus, ne kitaip. Taigi ir sakė, „apie gyvenimą“". Užgesta šviesos, pradedamas rodyti filmas ir čia ekrane prasideda… Iš pradžių stambus juodaodis dulkina blondinę, kurios kiekvienas papas kaip arbūzas, tada prisijungia dar keli stambūs juodaodžiai ir visi tratina blondinę, tada juodaodžiai tratina vienas kitą, tada atbėga pudelis, kuris visus tratina, tada visi tratina pudelį… ir čia filmo galas, kameros objektyvas nusukamas į langą, pro kurį matosi gamtos peizažas. Ir čia pradeda eiti titrai, ir skamba dieviško grožio muzika. Užsidega šviesa, salėje mirtina tyla – kompozitorius raudonas kaip burokas iš gėdos, pensininkų porelė didelėm akim, be žado žiūri į ekraną. Kompozitorius lėtai atsikelia ir sliūkina iš salės… Eina pro pensininkus ir taip nepatogu kažkaip, ką jis čia daro? Ko jis čia atėjo?.. Ir neiškentęs atsisuka į juos:
- Muzika titruose… Mano!..
Pensininkai stiklinėmis akimis žvelgdami į baltą ekraną:
- Graži muzika… O pudelis – mūsų…
Kanibalų gentis. Vadai išrinko tėvą ir sūnų eiti į medžioklę žmogienos. Tupi abudu medyje ir laukia, kol kas pasirodys miške. Pasirodo senas senas, liesas seneliukas. Sūnus ir sako.
- Tėve, suvalgom mes jį čia, o likučius atgal į kaimą nunešim.
Tėvas:
- Nee, per plonas, ir mėsos nėra. Laukiam toliau.
Laukia jiedu. Pasirodo storas storas dėdulė. Sūnus ir sako:
- Tėve, suvalgom mes jį čia, o likučius atgal į kaimą nunešim.
- Tėvas:
- Nee, per storas. Dar persivalgysim, o ir visos mėsos neparnešim į kaimą. Laukiam toliau.
Laukia jiedu toliau. Pasirodo nuostabi žydraakė blondinė. Sūnus ir sako:
- Tėve, suvalgom mes ją čia, o likučius atgal į kaimą nunešim.
Tėvas:
- Nee, nevalgysim mes jos čia. Nusivesim mes ją į kaimą, o suvalgysim mes tavo mamą…
Kelių policininkas atvyksta i avarijos vietą. Mašina apsivertusi, o šalia stovi vairuotoja, blondinė.
- Kaip tai atsitiko?
- Nu važiuoju, nieko neliečiu, staiga matau eglė! Aš vairą į kairę, o ten irgi eglė, aš į dešinę – vėl eglė, vėl į kairė – vėl eglė, į dešinę ir vėl eglė. Taip ir apsiverčiau.
Policininkas:
- Tu ką, kvailė? Čia 10km spinduliu jokių medžių nėra!
Blondinė:
- Taigi aš mačiau!!!
Policininkas apžiūri mašiną.
- Durne, taigi pas tave oro gaiviklis ant veidrodėlio pakabintas….