Gyveno kartą vampyras. Skraidė gėrė kraują.. Vieną kartą kažkas jį nutrenkė. Pateko pas dievą. Dievas sako:
- Kadangi, blogus darbus darei, tai rinkis kokiu gyvūnu norėtum būti?
- Na, norėčiau skraidyt ir gert kraują,- sako negyvelis.
- Tai būsi šikšnosparniu,- tarė dievas.
Na tai skraido buvęs vampyras, dabar jau šikšnosparnis, skraido, kandžiojasi, gerią kraują. Kažkas jį nušovė. Tas vėl pateko pas dievą. Dievas pakraipo galvą ir klausia:
- Na kodėl tu blogus darbus darai? Rinkis vėl: kuo norėtum būt, tik šįkart mažesniu?
- Na taip pat: skraidyt ir gert kraują,- tarė vampyras.
Dievas pavertė jį uodu. Tas skraido gelia, zvymbia, erzina. Kažkas jį sutraiškė. Vėl pas Dievą.
- Paskutinis tavo pasirinkimas: rinkis kuo nori būti, tik dar mažesniu ir negyvu daiktu…
- Na skraidyt nusibodo, bet gert kraują dar norėčiau…- aiškina vampyras.
Ir pavirto buvęs vampyras tamponu be sparnelių.
Mirė Drakula, atėjo prie dangaus vartų ir prašosi įleidžiamas. Bet dievulis nesutinka, sako:
- Tiek kraujo prisiurbei, tiek išžudei, turi atpirkti savo nuodėmes. Aš tave grąžinu į žemę, tik ne kaip žmogų, o kaip žvėrį. Kuo nori būti?
- Noriu būti kuom nors sparnuotu, kas čiulpia kraują, – sako Drakula.
Pavertė jį dievas šikšnosparniu vampyru, vėl jis visą gyvenimą davėsi po žemę, čiulpė kraują, kol pagaliau buvo nudobtas vieno valstiečio. Grįžta prie dangaus vartų.
Dievulis vėl laužosi:
- Neatpirkai tu savo nuodėmių, teks dar grįžti į žemę, tik jau ne žvėrimi. Kuo nori būti?
- Žvėrim, ne žvėrim, svarbu kad sparnuotas ir kraują čiulptų.
Pavertė jį dievas uodu, vėl čiulpė Drakula kraują iki soties, kol buvo sutrėkštas vienos savo aukos. Grįžta prie dangaus vartų. Dievulis jau visas įtūžęs:
- Nu, neatpirkai tu savo nuodėmių, vėl varysi į žemę, tik šįkart kuo nors negyvu. Kuo nori buti?
- Ai, gyvas, negyvas, kad tik sparnuotas ir kraują siurbtų, – atšovė Drakula.
Taip ir atsirado Always su sparneliais.
Susiginčijo kartą amerikietis, anglas ir rusas, kurio šalyje siaubo kambariai baisesni. Pasikvietė amerikonas juos į svečius, nueina į siaubo kambarį – ten baubai, terminatoriai, Marilyn Manson’as ir t. T. Pakraipė anglas su rusu galvas – nieko blatno.
Po kiek laiko, anglas pasikviečia amerikietį su rusu į svečius, nusiveda į siaubo kambarį – ten Džekas Skerdikas, vampyrai, frankenšteinai ir panašiai. Amerikonas su rusu irgi galvas kraipo – neįspūdinga.
Dar po kiek laiko, rusas pasikvietė anuos du į svečius. Nuvažiavo kažkur į Rusijos pakraštį, įlipo į didelį, didelį kalną, parodė rusas jiem didelę olą – va, sako, čia mūsų krūčiausias siaubo kambarys. Ir liepė eit vidun. Eina, eina amerikietis su anglu gilyn į olą – žiūri, tolimais švieselė dega, prieina arčiau, sėdi aplink vieną žvakę penki gruzinai. Stambiausias nužvelgė juos nuo galvos iki kojų, klausia:
- Vaikinai ar subines plovėt šiandien?
Anglas su amerikonu susižvalgė:
- Na plovėm…
- Šaunuoliai, vaikinai, – tarė gruzinas ir užpūtė žvakę.
Mažas berniukas nuvažiavo paatostogauti pas savo dėdę, gyvenantį kažkur Teksaso pietuose. Aplinkui – dykuma, kaktusai… Atėjo vakaras ir berniukas išgirdo baisų kaukimą.
- Ar čia vampyrai ir vilkolakiai kaukia? – paklausė jis dėdės.
- Ką tu, nei vampyrų, nei vilkolakių nebūna! – pareiškė dėdė.
- Tai gal čia vikti vilkai kaukia?
- Ne, vilkai čia nesiveisia, – pasakė dėdė.
- Tai kas gi čia kaukia? – paklausė berniukas.
- Matai, čia veisiasi kojotai. Tai tokie laukiniai šunys. Mokslininkai mano, kad jie labai artimi paprastų šunų giminaičiai.
- O kodėl jie taip baisiai kaukia? – vėl paklausė berniukas.
- Matai, jiems čia sunku, nes nėra jokių medžių, tik kaktusai…