Tarybiniai Laikai. Skambutis į kleboniją:
- Sveiki, opiumo liaudžiai dalintojai (juokas ragelyje), čia jus iš rajoninio partijos komiteto trukdo. Klebonėlį prašom…
Klebonėlis:
- Tėvas Kazimieras klauso.
- Klausyk, tėvuk, paskolink bažnyčios suolus rajono komjaunimo suvažiavimo susirinkimui, a?
- Špygą jums, o ne suolus – paskutinį kart kai skolinau, tai tokiom blevyzgom nurašinėti grįžo, kad baisu vyskupą į bažnyčią atsivest!!!
- A tai špygą mums?! Tai špygą tau, o ne spaliukus bažnytiniam chorui per Kalėdas!!!
- A tai špygą man?! Tai špygą jums, o ne jėzuitus šeštadienio talkoms!!!
- A tai špygą mums???!!!!! Tai špygą tau, o ne pionierius per velykines procesijas!!!!
- A tai špygą man?!?!?!?! Tai špygą jums, o ne vienuoles pirtyse per CK suvažiavimus!!!
- O va už tokius žodžius, tėveli, ir partinio bilieto gali netekt…
Onutei, jau gerokai perkopusiai trisdešimt senmergei, vis nesisekė ištekėti. Visi jos sutikti vyrai jai neįtikdavo. Pagaliau apsisprendė ir laikaštį padavė tokį skelbimą:
„Patraukti nevedusi moteris ieško vyriškio, kuris nemuštų, nepaliktų ir būtų ypač aršus lovoje.“
Praėjo jau kelios dienos, O ji nesulaukė nė vieno skambučio. Staiga, vieną vakarą jai beskalbiant ji išgirdo smarkų beldimą į duris. Ji atidarė duris ir išvydo vyriškį invalido vežimėlyje – be rankų ir kojų.
- Kuo galiu padėti? – paklausė ji.
- Aš esu jūsų svajonių vyriškis, – žvaliai atsiliepė invalidas.
- Atleiskite, nesupratau – pralemeno jinai.
- Aš perskaičiau jūsų skelbimą – ir aš idealiai tinku jums. Neturiu rankų – tad negalėsiu mušti, neturiu kojų – tad nepabėgsiu…
- Bet, … O kaip su lova… – pasimetusi perklausė ji.
- O kaip manote, su kuo aš pabeldžiau -atkirto jis.