Skip to main content
Eina Raudonkepuraite pas senelę, neša bandeles mamos keptas. Eina, eina, nieko blogo negalvoja ir staiga už nediduko kalnelio pamato vilką. Raudonkepuraitė išsigasta, sustoja ir žiūri į vilką. Tas žiūri į Raudonkepuraitę. Pagaliau Raudonkepuraitė įsidrąsina ir klausia vilko:
- Vilke, Vilke, o kodėl tokios dideles tavo ausys? Vilkas tik piktai dėbteli į Raudonkepuraitę ir netikėtai nubėga. Raudonkepuraitė eina toliau. Kiek paėjusi, vėl pamato vilką nedidelėje daubelėje. Dabar jau drąsiai klausia:
- Vilke, Vilke, o kodėl tokie dideli tavo dantys? Vilkas vėl piktai į ją pasižiūri ir nubėga. Nieko nesupratusi Raudonkepuraitė eina toliau. Po kiek laiko vėl pamato už nedidelio krūmelio vilką. Puola klausinėti:
- Vilke, Vilke, o kodėl tokios didelės tavo akys? Ir tada vilkas, kad sustaugs ant Raudonkepuraitės:
- Na galų gale, leisi tu man ramiai nusišikti ar ne?
Grįžta suvalkietis iš žvejybos ir pasakoja žmonai:
- Jau tas mūsų žmonių šykštumas, tai negaliu! Taigi sutarėm, kad tas, kuris žuvį pagaus pirmas, perka buteliuką, o antras – užkandos. Sėdim, žvejojam. Žiūriu Antano plūdė tik niurkt į dugną, o tas sėdi, apsimeta, kad nemato. Paskui Vincui kažkas kad prisikabino, tai net meškerė sulinko. O Vincas nė krust, aplink žvalgosi, uodus gainioja.
- Tai gal tu pirmas ištraukei? – klausia žmona.
- Ar aš kvailas?! Aš visai be slieko žvejojau!