Pagauna ateiviai tris žemės planetos gyventojus, amerikietį, vokietį ir rusą. Pasako, kad jie su jais darys baisius bandymus, tačiau bandymams jiems reikalingi tik du. Taigi sugalvojo iš triju atrinkti tik du. Amerikietį, vokietį ir rusą uždaro į sandarius vienodus kambariukus, kuriuose nėra nieko be sienų, jokių baldų, žodžiu visiška…i nieko… Duoda po du geležinius didelius rutulius, kurių kiekvienas sveria apie 10 kilogramų ir sako:
- Jei kuris iš jūsų mus po savaites sugebėsite nustebinti kuo nors, tai tą paleisime.
Po savaites užeina pas amerikietį. Per tą laiką amerikietis išmokęs žongliruoti rutuliais, tik mėto, tik meto…
Ateiviai:
- Matėm. Ant bandymų stalo jį.
Užeina pas vokietį, o jis, kad varo driblingą su tais rutuliais, visaip tarp kojų ir rankų mosikuoja jais…
Ateiviai:
- Neblogai, neblogai, bet matėm ir geriau.
Užeina pas rusą:
- Na, o tu ką išmokai per savaitę?
- Nieko… Vieną sudaužiau, kitą pamečiau…
Į Bezdonių kaimą atėjo pranešimas, kad pas juos turėtų atskristi ateiviai ir kad gyventojai juos susitikę elgtųsi mandagiai, pasisveikintų, pasipasakotų apie save, kuo dirba ir t. T. Ir štai kartą traktorininkas Bumbliauskas
Ardamas laukus užsinorėjo nupilti skystimą. Nuėjo į mišką, ėgi žiūri – iš krūmų kyšo snukis – raudonas, akys didžiausios… Na, mano, ateiviai atskrido, reikia prisistatyti:
- Esu traktorininkas Bumbliauskas, laukus ariu!
O tas snukis ir atsako:
- Eigulys Petrauskas, kakoju!
Skundžiasi pagyvenusi moteriškė savo draugei.
- Sunku man, vyras visiškai nebepamyli manęs. Niekaip nesugalvoju, gal patartum ką daryti?
Ta ir sako:
- O tu patykok kada jis grįžta iš darbo. Nusirenk nuogai, ir lauk prie durų pasilenkus. Jam nebus kur dingti.
Na gerai. Pamatė moteriškė, kad vyras iš darbo grįžta na ir pasiruošė, laukia. Vyras tik atrakino duris ir staigiai užtrenkė. Nulėkė jis pas Petrą, visas dreba išbalęs ir sako:
- Petrai duok šimtą gramų
Na tas davė. Išgėrė. Sako:
- Duok dar šimtą
Išgėrė. Petras klausia:
- Klausyk, Jonai, kas čia tau, ko čia taip drebi?
Tas ir sako:
- Na grįžtu namo nusikalęs. Atsirakinau duris, žiūriu Ateivis stovi – toks mažiukas, apsiseiliojęs, milžiniški žandai ir viena juoda akis į mane kad spokso…“
