Skrenda blondinė ir advokatas lėktuvu. Advokatas siūlo merginai sužaisti paprastą žaidimą, kad nebūtų nuobodu. Blondinė atsisako – ji pavargo ir nori miegot. Advokatas įkalbinėja žaisti:
- Jūs pamatysit, tai labai paprasta. Aš užduodu jums klausimą jei jūs nežinot atsakymo, jūs mokat man 5$, ir atvirkščiai.
Ji vėl atsisako.
- Na, gerai, – sako advokatas. Pakeisim taisykles: jei aš nesugebėsiu atsakyt į jūsų klausimą, aš moku jums 500$, o jei atvirkščiai – jūs man tik 5.
Tada mergina sutinka. Advokatas klausia jos, kiek kilometrų nuo Žemės iki Mėnulio. Ji tylėdama ištraukia 5$ atiduoda jam ir savo ruožtu klausia:
- Kas pakyla į kalną ant trijų kojų, o atgal nusileidžia ant keturių kojų? Advokatas ilgai galvoja, ima savo notebuką, bando surast kažką naudingo internete, vėliau skambina draugams – viskas veltui. Po dviejų valandų žadina blondinę ir atiduoda jai 500$. Ji juos paima ir vėl įsitaiso miegot.
Jis ją išjudina ir klausia:
- Tai koks atsakymas?
Ji tylėdama paima savo rankinuką, atiduoda advokatui 5$ ir užmiega.
Veiksmas centriniame Kanados banke. Įeina sena, sena bobulytė paskui save
Tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? – prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nuzvelgė
Lagaminą.
- Man reikia pas banko prezidentą, – atsako senoji.
Kliento noras – įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko
Aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos bei lagamino prispaustą
Bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais, – porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais
Jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi – bobulė sena, gal banko tvarkos nežino
Ar tiesiog nepasitiki – reik pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti? – klausia prezidentas.
- 164 tukst. dolerių. – atsako senoji.
- O!!!
- Taip, 164 tūkst. grynais, – bobulytė praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? – stebisi prezidentas ir ji jau smalsumas kutena, – iš kur pas jus tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek
Užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, iš lažybų visi pinigai išlošti, – šypsosi bobulė.
- Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt! – nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va žiūrėkit galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip? – stebisi prezidentas.
- Na, pavyzdžiui lažinames iš 25 tukst. dolerių, kad pas jūsų kiaušiniai paplokšti, – siūlo bobule.
- Kaip paplokšti, – juokiasi prezidentas, – čia nesąmonė, taip negali buti.
- Lažinames? – neatlyžta bobulė, – iš 25 tūkst. dolerių.
- Na gerai, – juokiasi prezidentas, – man 25 tukst. dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau kokie mano kiaušiniai.
- Tvarkoj, – sako bobulė, – tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10 val. šias lažybas oficialiai sutvarkyti?
- Kodėl gi ne? – patenkintas prezidentas, – palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare, namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina. Kaip čia
Gali būti, kad taip lengvai 25 tukst. dolerių užsidirbtų? Nusimauna kelnes,
Atsistoja prieš veidrodį. Ir taip žiūri ir taip. Na kiaušiniai kaip
Kiaušiniai, nei paplokšti nei ką.
Rytas. 10 val., į centrinio Kanados banko prezidento kabinetą įeina vakarykstė bobulytė su advokatu. Dar kartą garsiai aptariamos lažybų sąlygos. Kaip įrodymą prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius. Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo tarpu bobulytės advokatas aukštelninkas virsta antgrindų be sąmonės.
- Kas jums? Širdis? – visi puola gaivinti advokatą.
- O aš, – atsipeikėjęs pralemena advokatas, – su ta bobule lažinausi iš 100 tūkst. dolerių, kad ji Centrinio Kanados banko Prezidentui už kiaušinių palaikys!!!
Politikas, teisininkas, gydytojas ir statybininkas ginčijasi, kieno profesija senesnė:
- Kai dievas išvarė Adomą su Ieva iš rojaus, tai buvo juridinis aktas, - sako teisininkas.
- Bet prieš tai Ieva buvo sukurta iš šonkaulio, o tai chirurginė operacija, - sako gydytojas.
- O dar prieš tai, juk reikėjo pastatyti rojų, nes iki tol buvo tik chaosas, - sako statybininkas.
- O chaosą sukūrėme mes, - taria politikas.
Per labdaros vakarą pastebėta, kad žinomas advokatas nieko nepaaukojo.
Organizacijos atstovas prieina prie advokato ir teiraujasi:
- Jūs toks populiarus, praktika - milžiniška. Negi negalite šiek tiek paaukoti?
- O ar jūs žinote, - atsako advokatas, - kad mano motina sunkiai serga, o jos gydymo sąskaitos astronominės?
- O Dieve, atleiskit, aš tikrai...
- O ar žinote, - tęsia advokatas, - kad mano brolis, karo veteranas, guli prikaustytas prie lovos? Ir turi žmoną su šešiais vaikais?!
- Ką jūs, aš net pagalvoti negalėjau...
- O žinote, - pakelia balsą advokatas, - mano sesers vyras žuvo autoavarijoje, palikęs skolose skendinčią seserį su trimis vaikais?
- Aš atsiprašau, žinoma, aš nežinojau...
- Tai štai, - baigia kalbą advokatas, - jeigu aš jiems nedaviau nė cento, kodėl manote, kad duosiu jums?
Kaltinamoji, įtariama pasisavinus didelę pinigų sumą, kalbasi su savo advokatu:
- Jei aš pralaimėsiu bylą – būsiu visiškai žlugęs.
- Viskas dabar teisėjo rankose, miela drauge, – prataria advokatas.
- Ar padėtų, jei aš nusiųsčiau teisėjui dėžutę gerų cigarų?
- Oi ne, mano miela drauge. Šis teisėjas yra didis profesinės etikos šalininkas. Toks veiksmas tik sukeltų jo didelį įniršį – gali net apkaltinti bandymu papirkti teismą. Tiesą sakant, venkite net šypsotis jam…
Po bylos svarstymo teisėjas paskelbė nuosprendį kaltinamosios naudai. Ši atsisuko į savo advokatą ir pratarė:
- Dėkui už jūsų patarimą su cigarais – jis tikrai padėjo!
- O taip, mano miela drauge, jei būtumėt pasiuntusi, tikrai būtumėt pralaimėjusi bylą.
- Bet aš juk PASIUNČIAU juos!
- Kaip?! Negi jūs tai padarėte?
- Be abejo! Ir todėl mes laimėjome bylą!
- Tada nieko nesuprantu…
- Tai juk taip paprasta… Aš pasiunčiau cigarus teisėjui, tačiau pridėjau IEŠKOVO vizitinę kortelę…
Mažo Amerikos miestelio teisme prokuroras kviečia pirmąjį liudininką – senute. Pasodinęs į liudininkų kėdęe jis pradeda apklausą:
- Misis Džons, jūs mane pažįstate ?
- Žinoma kad pažįstu jus, misteri Viljamsai. Aš pažinojau jus kai jūs dar buvote mažas berniukas ir tiesą pasakius, jūs mane nuvylėte. Jūs meluojate, esate neištikimas savo žmonai, manipuliuojate žmonėmis ir kalbate visokius bjaurumus jiems už nugaros. Jūs galvojate kad jūs esate didis žmogus, todėl jums trūksta smegenų kad suprasti, jog jūs tik smulkus biurokratas.
Prokuroras šoke. Nežinodamas ką daryti toliau, jis rodo į gynybos advokatą ir klausia:
- Misis Džons, ar jūs pažįstate šį žmogų ?
- Na žinoma kad pažįstu. Aš pažįstu misterį Bredlį taip pat nuo mažų jo dienų. Jis tinginys, nepakenčiamas ir turi problemų su alkoholiu. Jis visiškai nemoka bendrauti su žmonėmis, o jo advokato kontora – viena blogiausių visoje valstijoje. Nebekalbu apie tai, kad jis neištikimas savo žmonai su trimis skirtingomis moterimis. Tarp kitko, viena iš tų moterų – jūsų žmona, misteri Viljamsai. Taip, aš pažįstu jį.
Advokatas sustingsta nei gyvas nei miręs.
Staiga teisėjas paprašo abiejų teisininkų prieiti prie jo stalo ir pasilenkęs labai tyliai sako jiems:
- Jei kuris nors iš judviejų, idiotų, paklaus jos ar ji žino mane, aš pasodinsiu jus abu į elektros kėdę…
Gyveno klebonijoje gaspadinė. Solidaus jau amžiaus, bet vis dar mergaitė ir tuo didžiavosi. Ir, jausdama paskutinę kelionę artinantis, jinai paprašė parapijos advokato, kad ant antkapio užrašytų: „Gimė mergaitė, gyveno mergaitė, ir mirė mergaitė“ Ir netrukus tykiai ramiai pasimirė. Advokatas prisiminė jos paskutinį prašymą, susakė akmentašiui ir davė jam bakšišą. Tas viską teisingai suprato, bet pirma realizavo bapkes, tik po to ėmėsi kalti granitą. Kadangi motyvacija triūsui buvo nusilpusi, akmentašys greit išmąstė, kad toks šikarnas užrašas yra švaistūniškas ir iškalė brief description “ Grąžiname nevartotą“.