Stabdo milicininkas krūtą džipą, galvoja pinigų pasirinkti. Žiūri, už vairo bomžas sėdi. Nieko sau, galvoja. Patikrina dokumentus, tiksliai, mašina bomžo. Tada klausia:
- Ei, iš kur tokią tačką parovei?
- Taigi man naujieji rusai atidavė.
- O už ką?
- Taigi jie paprašė, kad juos prajuokinčiau. O vienas tarp jų buvo plikas. Tai aš jam galvą apšikau, ir plaukai ataugo. Ot juoko buvo.
- Tai gal ir man apšiktum?
- Kodėl ne? -sako bomžas. -Galiu. -Ir varo milicininkui ant galvos. Staiga krūmuose pasigirsta juokas:
- Nu, šakės, chebra, aš jam dar ir chatą padovanosiu!
Žurnalistas vaikų namuose klausinėja berniuko:
- Kuo tu vardu?
- Petriukas.
- Užaugęs, kuo norėtum būti?
- Kosmonautu.
- O kiek tau metų?
- Petriukas.
- Vaikeli, tau gal su galva negerai?
- Kosmonautu…
Sėdi kaltinamasis teisme. Teisėjas jo klausia:
- Ar Jūs sužalojote ši vyriški? –
Vyrukas atsako:
- Na, aš valanda anksčiau išėjau iš darbo, nupirkau šampano, geliu ir saldainiu, sakau padarysiu žmonai staigmena. Nueinu namo, kišu rakta i spyna, bet iš vidaus ikištas raktas. Pagalvojau puse staigmenos neliko. Tada paskambinu… Girdžiu žmona šnibžda… lisk greiciau, vyras ateina….. Dar karta paskambinu… vel girdžiu… as tau sakau, lisk greiciau!!! … Neapsikenciau ir išlaužiau duris… Pažiuriu vyriški batai, einu i virtuve, tušcia, svetaine, tušcia, vonia ir ten tušcia. Nueinu i miegamaji, žiuriu žmona ant lovos nuoga guli, pažiuriu po lova taip pat tušcia. Liko tik balkonas. Pažiuriu, o gi akurat !!! pasikabines ant balkono krašto. Paemiau spintele ir kaip dejau per pirštus, tai tas ir nukrito.
Tada teisejas rodo i visa sugibsuota žmogeli ir sako:
- Dabar pasakykite nukentejusysis kaip viskas buvo. Aš kaip ir kiekviena vakara darau mankšta. Jau buvau padares atsispaudimus ir štangas pakilnojau, liko tik prisitraukimai, o juos aš visada ant kaimynu balkono darau, tik prisitraukiu ir gaunu per galva su spintele ir nukrentu iš trecio aukšto. Dabar teisejas klausia liudytoja. Liudytojas:
- Koks aš ten liudytojas, na buvo taip, sedžiu aš spintelej……
Vieną dieną Edeno sode Ieva kviečia Dievą.
- Dieve, aš žinau, kad tu sukūrei mane ir visą tą nuostabų sodą, ir tuos puikius gyvūnus, ir tą iš kojų verčiantį komiką žaltį, bet aš vis tiek jaučiuosi nelaiminga.
- Kodėl gi?
- Dieve, aš jaučiuosi vieniša ir mane jau pykina nuo tų obuolių.
- Ką gi, galiu išspręsti tavo problemą. Aš sukursiu tau vyrą, kuris bus ydingas sutvėrimas. Jis meluos, apgaudinės ir bus pasipūtęs. Jis bus didesnis, greitesnis, jam patiks medžioti ir žudyti. Jis atrodys kvailokai, kai bus susijaudinęs, bet kadangi tu skundeisi, aš jį taip sukursiu, kad jis patenkintų visus tavo fizinius poreikius. Jis bus nesupratingas ir pasiners į vaikiškus dalykus, tokius kaip muštynes ir kamuolio spardymą. Jis bus tavo su viena sąlyga.
- Kokia?
- Kaip jau sakiau jis bus išdidus, arogantiškas ir savimyla… Taigi tu turėsi jam leisti tikėti, kad aš jį sukūriau pirma. Tik atsimink, tai mūsų mažyte paslaptis… Na, žinai… tarp mūsų mergaičių.
Žmogus blaškosi su automobiliu po aikštelę, ieškodamas tuščios vietos prisiparkuoti, vėluoja į susitikimą:
- Dieve, padaryk taip, kad raščiau laisvą vietą, pažadu mesti gert, rūkyti, keikvieną sekmadienį į bažnyčią eisiu!
Ir čia netikėtai privažiuoją laisvą vietą!
- Dieve, ačiū, nebereikia, pats radau.