Po paskutinės vakarienės Jėzus sunkiai pakelia galvą nuo stalo, žiūri, o aplinkui viskas prišnerkšta, daužyta, sulaužyta, apaštalai voliojasi pakampėse prisisprogę. Nuo kito stalo galo šiaip taip pasikelia Petras.
- Na ir vakarėlis, galva plyšta, burna džiūsta… — suveblena jis.
- Palauk, Petreli, tuoj paduosiu vandens, — sako Jėzus.
- Ei, nereikia! — išsigąsta Petras. — Tu geriau prie vandens daugiau nesiliesk.