Skip to main content
Skambina blondinė savo vyrui advokatui į ofisą verkdama. Tas klausia:
- Kodėl verki, gražuole?
- Va, vis bandau sudėliot dėlionę, bet niekaip neišeina. Visos dalys atrodo vienodos...
- O kokią dėlionę dėlioji?
- Na, ant dežutės nupieštas gaidys... Nu bet man niekaip neišeina jo sudėliot...
- Ei, nusiramink, kai tik grįšiu namo, mes ją sudėliosim kartu, gerai?
Taigi, grįžta vyras namo ir randa blondinę verkiančią, parkritusią ant grindų ir puolusią į depresiją... Vyras apkabina ją ir sako:
- Nagi, kelkis nuo grindų ir nebeverk. Juk tu tokia graži... Dabar paklausyk ką darysim... Sudėsim sausus pusryčius atgal į dėžutę ir niekam apie tai nepasakosim!
Neprasidėk su mažais vaikais. Kol vyro nėra namuose, viena moteris atsiveda savo meilužį. Jos devynmetis sūnus netikėtai grįžta namo, juos abu užtinka ir išsigandęs pasislepia spintoje. Tada grįžta ir moters vyras. Ji panikuodama meilužį įstumia į spintą, nesupratusi, kad jos sūnus irgi ten. Pokalbis spintoje:
Berniukas:
- Tamsu čia.
Vyras:
- Jo, tamsu.
Berniukas:
- Aš turiu futbolo kamuolį.
Vyras:
- Tai gerai.
Berniukas:
- Nori pirkti?
Vyras:
- Ne, ačiū.
Berniukas:
- Mano tėtis namuose.
Vyras:
- Gerai, kiek nori?
Berniukas:
- $250.
Po keliu savaičių situacija kartojasi, ir vyras su berniuku vėl atsiduria spintoje.
Berniukas:
- Tamsu čia.
Vyras:
- Aha, tamsu.
Berniukas:
- Aš turiu futbolo batus.
Vyras, prisiminęs praėjusį karta, iš karto klausia:
- Kiek?
Berniukas:
- $750
Vyras:
- Perku.
Dar po keliu dienu berniuko tėvas sako sūnui:
- Griebk savo futbolo kamuolį ir batus, lėksim į lauką paspardyt.
Berniukas atsako:
- Negaliu, aš juos pardaviau.
Tėvui šokas:
- Ką?! Kodėl?! Už kiek tu juos pardavei?!
Berniukas:
- $1,000
Tėvas:
- Siaubas, kaip tu iš savo draugu tokius pinigus lupi! Tie daiktai ir pusės to neverti. Marš pas kunigą išpažinties!
Tėvas nuveda sūnų į bažnyčią ir pasodina klausyklon.
Berniukas:
- Tamsu čia.
O kunigas jam atsako:
- Tik nepradek čia vėl šito š***!
Motina turėjo tris dukras, kurios sugalvojo visos ištekėti tą pačią dieną. Na, atšoko vestuves, o vakare dukros su savo jaunikiais užsidarė savo kambariuose – patys suprantate, ko. Motina nutarė pasiklausyti prie durų, kaip gi joms ten einasi. Priėjo prie vyriausios dukters durų, o už jų – šauksmai, aimanos, dejonės. Priėjo prie viduriniosios dukters kambario, o ten kad juokiasi, kad žvengia. Galop priėjo prie trečiosios dukters kambario – visiška tyla.
Ryte, kai visi susirinko daryt pachmielo, motina pasikvietė visas dukras ir klausia vyriausiosios:
- Šiąnakt iš tavo kambario girdėjau riksmus. Gal kas nutiko?
- Ne, mama. Juk tu mane mažą mokei, kad jei skauda, reikia šaukti.
Motina supratingai linkteli ir klausia antrosios dukters:
- Tavo kambaryje aš girdėjau juoką. Gal kas nutiko?
- Ne. Juk kai buvau maža, tu man sakei, kad reikia juoktis, jei kutena.- atsako dukra. Tuomet motina klausia jauniausios dukters:
- O pas tave išvis buvo tylu. Gal kas negerai?
- Viskas gerai. Juk pati mane mokei, kad negalima kalbėti pilna burna.
Vienas žmogelis taip nekentė savo žmonos katino, kad nutarė juo atsikratyti. Taigi kartą po darbo jis paėmė vargšą gyvūnėlį, nuvežė į miesto centrą ir paliko. Na, grįžta žmogelis visas laimingas, įeina pro duris ir prie kojų jam pradeda glaustytis katinas. Na taip kartojosi kasdien ir nors žmogelis vis nuveždavo katiną toliau, nespėdavo pirmiau už jį grįžti namo. Po savaitės, neiškentęs, kad katinas vis grįžta namo, nuvežė jį kelis kilometrus už miesto, padarė kelis posūkius, pavažiavo dar toliau ir paleido katiną miške. Po 30 minučių žmogelis skambina savo žmonai:
- Mieloji, katinas namie?
- Na, taip, o ką?
- Pakviesk tą py***ą prie telefono, aš pasiklydau!