Pasimirė Marytės senelis.
Mergina kaip mat atvažiavo pas savo 95-metę senelę, kad ją paguostų.
- Kaip gi jis mirė? – paklausė Janytė.
- Jį ištiko širdies priepuolis, kai mes mylėjomės sekmadienio rytą.
- Kai du vos ne 100-mečiai užsiiminėja tokiais dalykais, tai tas pats, kaip šauktis nelaimės, – pakraupo mergina.
- Ne, mano miela, – atsakė senelė, – Prieš daugelį metų, kai jau buvom pagyvenę ir suvokėm savo amžiaus trūkumus, mes atradom tam patį tinkamiausią laiką, – kai skamba bažnyčios varpai. Mums tai buvo pats geriausias ritmas. Palengvėle, lėtai ir vienodai. Be jokios įtampos, tik vidun su “ding” ir laukan su “dоng”. Vargšelė nusišluostė ašarą ir tęsė, – Jis ir dabar dar būtų gyvas, jei ne tas pro šalį važiavęs ledų vežimėlis…
Laukia mergaitė kalėdų senelio – apsivilko naują suknelę, užsirišo kaspinėlį, išmoko eilėraštuką… Laukia, nekantrauja, vieną valandą, kitą. Ir staiga skambutis. Mergaitė kad bėga prie durų, užkliūva už kažko, griūva, suplėšo suknelę, pameta kaspinėlį, pamiršta eilėraštuką… O už durų – senelis stovi. Mergaitė visa tokia visa susijaudinusi, ir sako:
- Seneli, supranti, aš taip tavęs laukiau, taip laukiau, apsivilkau naują suknelę, užsirišau kaspinėlį, išmokau eilėraštuką. Ir taip skubėjau atidaryti tau duris, kad griuvau, susiplėšiau suknelę, išsipynė kaspinėlis, užmiršau eilėraštuką…
O senelis:
- O, tai šū. Das…